1Maždaug tuo metu Antiochas pradėjo antrą karo žygį prieš Egiptą. 2Atsitiko taip, kad kone keturiasdešimt dienų virš miesto buvo matyti raitininkai, šuoliuojantys oru, apsirengę auksu ataustais drabužiais, būriai, apsiginklavę ietimis ir iš makščių ištrauktais kalavijais – 3raitijos daliniai kovos rikiuotėje, darantys antpuolius ir priešpuolius vienu ar kitu keliu, judantys skydai, iečių miškas, kalavijų švytavimas, strėlių kruša, aukso pakinktų blizgesys ir visokiausi šarvai. 4Užtat visi meldėsi, kad šis regėjimas būtų geras būsimo įvykio ženklas.
5Bet pasklidus netikram gandui apie Antiocho mirtį, Jasonas, sutelkęs ne mažiau kaip tūkstantį vyrų, nelauktai užpuolė miestą. Kai sienų gynėjai buvo priversti pasitraukti ir miestas galų gale paimtas, Menelajas pabėgo į tvirtovę. 6O Jasonas tada žudė savo tautiečius be pasigailėjimo, nesuvokdamas, kad sėkmė savo žmonių sąskaita yra didžiausia nelaimė, ir manydamas, kad laimi pergalės grobį iš priešų, o ne iš savo tautiečių. 7Net taip valdžios paimti jis nepajėgė. Galop iš savo sąmokslo patyrė tik gėdą ir vėl pabėgo į amonitų kraštą. 8Ilgainiui jis priėjo liūdną galą. Apkaltintas arabų valdovui Aretui, bėgo iš miesto į miestą, visų vejamas, nekenčiamas kaip nusikaltęs įstatymams, prakeiktas kaip savo tėvynės ir tautiečių žudikas, ir atsirado Egipte kaip į jūros krantą išmestas medis. 9Pagaliau žmogus, kuris buvo išvaręs daugelį iš savo krašto į tremtį, mirė tremtyje po to, kai sėdo į laivą vykti pas lakedemoniečius, vildamasis rasti prieglaudą dėl savo ryšių su jais. 10Nebuvo nei kas gedėtų, nei kas palaidotų žmogų, kuris pats paliko daugelį nepalaidotų. Protėvių kape vietos jam nebuvo.
Jeruzalės niokojimas
11Kai žinia apie šį įvykį pasiekė karalių, jis nusprendė, kad Judėja sukilusi. Todėl labai įtūžęs jis leidosi į žygį iš Egipto ir paėmė miestą antpuoliu. 12Savo kariams įsakė žudyti be pasigailėjimo visus sutiktus žmones ir skersti subėgusius į savo namus. 13Jauni ir seni buvo išžudyti, moterys ir vaikai sunaikinti, mergelės ir mažyliai išskersti. 14Per tris dienas buvo aštuoniasdešimt tūkstančių aukų; keturiasdešimt tūkstančių krito nuo smurto ir tiek pat žmonių buvo parduota į vergiją.
15Dar tuo nepasitenkinęs, įstatymų ir tėvynės išdaviko Menelajo vedamas, Antiochas turėjo įžūlios drąsos įeiti į švenčiausią visame pasaulyje šventovę. 16Savo nešvariomis rankomis jis paėmė šventuosius indus, savo nedoromis rankomis sušlavė dovanas, kurias daug kitų karalių buvo atnešę, norėdami išaukštinti, pašlovinti ir pagerbti tą vietą. 17Antiochas buvo taip pasipūtęs, kad nesuvokė, jog dėl miesto gyventojų nuodėmių Viešpats buvo supykęs trumpą valandėlę, todėl buvo abejingas šventajai Vietai. 18Bet jeigu jie nebūtų buvę įsipainioję į tokią daugybę nuodėmių, tas žmogus būtų buvęs nuplaktas ir sulaikytas nuo neapgalvoto žingsnio tą pačią akimirką, kai tik įėjo į vidų, kaip buvo atsitikę Heliodorui, karaliaus Seleuko atsiųstam iždo patikrinti. 19Tačiau ne vietai Viešpats išsirinko tautą; veikiau jis išsirinko vietą tautai. 20Užtat pati vieta, tapusi tautos dalininke ištikusiose nelaimėse, dalijosi su ja ir palaima. Vieta, palikta Visagalio pykčio akimirką, atgavo visą savo garbę didžiojo Viešpaties atleidimo metu.
21Taigi Antiochas, pagrobęs iš šventyklos tūkstantį aštuonis šimtus talentų, išskubėjo į Antiochiją, per savo įžūlumą manydamas galįs sausumą padaryti plaukiojamą ir jūrą pereinamą kojomis. 22Gyventojams engti jis paliko valdytojus: Jeruzalėje – Pilypą, frygų kilmės, o būdo nuožmesnio už žmogų, kuris jį paskyrė, 23Garizime – Androniką, taip pat Menelają, valdžiusį savo tautiečius nuožmiau negu visi kiti. Iš neapykantos žydams 24Antiochas išsiuntė mūsų vadą Apoloniją su dvidešimt dviejų tūkstančių kariuomene, įsakydamas išžudyti suaugusius vyrus, o moteris ir paauglius parduoti į vergiją. 25Atvykęs į Jeruzalę, tas žmogus dėjosi esąs taikingai nusiteikęs ir laukė tik šventosios šabo dienos. Tada būdamas tikras, kad žydai neužsiėmę darbais, jis įsakė savo kariams rikiuotis paradui su ginklais. 26Visus išėjusius pasižiūrėti išžudė. Po to su ginkluotais vyrais puolė miestą ir išžudė daugybę žmonių.
27Bet Judas Makabiejus su maždaug devyniais kitais pasitraukė į dykumą. Jis ir jo vyrai gyveno kalnuose kaip laukiniai gyvuliai. Ten jie gyveno ir kad išvengtų nešvarumo maitinosi augalais.
